Vakare pradėjo lyti

Vakare pradėjo lyti. Gatvėse atgiję žibintai suspindėjo nauja šviesa ir apšvietė pavienius žmones besislepiančius po margais skėčiais. Kažkodėl jiems visai nepatiko lietus ir jie visi skubėjo namo. Stebėjau juos pro langą ir stebėjausi. Man visada patiko lietus ir tas gaivumas, kurį jis po savęs palieka. Žinojau, kad neilgai trukus keliausiu namo ir tikėjaus, kad lietaus lašai nuplaus visą dienos rūpestį ir atneš naujų minčių. Iš po lėto su kiekvienu ant mano galvos krentančiu lietaus lašu rimo mintys ir įsivyravo liūdesys. Jis įpiršo mintį, kad visi žodžiai jau užrašyti ir visa tai, ką mąstau yra ne mano, o jau kažkieno kito pasakyta. Vėliau atėjo naktis, o dangus vis dar verkė ir nežadėjo nustoti. Didelis juodas katinas patogiai įsirangė man ant kelių ir spoksojo į didelius lietaus lašus pasiutusiu greičiu krentančius ir dūžtančius į balkono turėklą. Glostydama jo švelnią galvą skaičiau knygą, tačiau lietus neleido susikaupti, o į vidų besiveržiantis žiemos šaltukas priversdavo mano odą pašiurpti. Retkarčiais mintimis nuklysdavau į tolį, tačiau įdėmus mano mylimiausio katino žvilgsnis grąžindavo mane atgal. Norėjau apsigobti šalia gulinčiu pledu, tačiau nenorėjau blaškyti savo katino, tad toliau skaičiau ir mąsčiau. Gyvenimas bandė nepastebėtas prabėgti pro šalį, tačiau netikėtai stabtelėjęs taip ir pasiliko stovėti primindamas apie savo puikumą. Nebeliko vietos ir laiko apmąstymams. Geras gyvenimas, saldus sapnas ir mielas draugas šalia paviliojo mane į miego karalystę.