arba
kur žiemoja vilniečiai
Įšąlusiomis senamiesčio gatvėmis tylomis slinko laikas. Kartais jis susiliedavo su silpna laukiančių taksi automobilių skleidžiama geltona šviesa ir trumpam pranykdavo jų variklių dūmuose.
Vienišas žmogus stoviniuodamas autobuso stotelėje žiebtuvėliu kūrėsi cigaretę, kuri sunaikins dar keletą jo nuogų rankų ląstelių ir nesuteikusi tos tikrosios šilumos tik trumpą užsimiršimą užges jo plaučiuose. Šalta...
Autobuso keleiviai lyg užmigdytos lėlės amžiams susodintos kiekvienas į savo kėdes bijo net pajudėti. Atrodo, kad bet koks jų judesys pažadins laiką, kuris ilgam užstrigs įsitaisęs greta ant sėdynės ir ištirpdys lange įšalusias gėles taip sunaikindamas visą grožį ir paniekindamas jų trapią būtį.
Gyvenimas lėtai bėgo pro šalį kartu su užšąlusiais jo gyventojais. Niekas net nenorėjo galvoti ir užsidaręs giliai savyje snūduriavo saldžiu žiemos miegu.
